mugėti

mugė́ti, mùga, -ė́jo intr. 1. J, NdŽ, Arm drebėti, virpėti: Įėjęs į vaistinę, pamatė vaikiną, kuris laikė atkišęs skarmalais apvyturiuotą ranką ir visas mugėjo A.Vien. Kalbėjo jis, mugėdamas iš baimės rš. Dreba mùga iš šalčio Lp. Visas mùga, tep sušalęs Vs. Arklys jau nustojo mugė́t (drebėti iš nuovargio), možna toliau jot Grv. | Jo akys tik muga, kap jis pamato mano karvelius Lš. Tai žmogus – darban net mùga (labai nori dirbti) Rod. 2. judėti, nenustygti vietoje: Mùga mùga kaip mugulis Ps. \ mugėti; sumugėti